Vėl sekmadienis ateina,
Tyla taip arti jaučias.
Skęstu sunkiuose minčiuose,
Nes negaliu būt šalia tavęs.
Šis atstumas tarp mūsų
atrodo neįveikiamas.
Jis traukia mane žemyn,
Ir nieko negaliu padaryt dėl mūsų.

Jei tik galėtume žengti žingsnius,
Susitikti pusiaukelėj.
Viltis gali nuvyti tamsą,
Leisti prasidėt gydymui.
Jei galėtume viens kitam ranką duoti,
Kad šis skausmas praeitų,
Kad naujas laikas mus surastų
Ir meilės grožis nugalėtų.

Mes stovim taip toli vienas nuo kito,
Ir girdim tiek daug istorijų
Apie gailestingumo Dievą,
Jo ieškota nuo senų laikų.
Bet jei jaučiam tą pačią dvasią,
Kuri mus visus supa – kaip gali būt,
Kad pasiklystam neapykantoj,
Kai atsakymas taip arti?

Jei tik galėtume žengti žingsnius,
Susitikti pusiaukelėj.
Viltis gali nuvyti tamsą,
Leisti prasidėt gydymui.
Jei galėtume viens kitam ranką duoti,
Kad šis skausmas praeitų,
Kad naujas laikas mus surastų
Ir meilės jėga laimėtų.

Aš žinau – taip sunku
Prašyti atleidimo
Ir pasakyti, ko mums reikia.
Kodėl mes tokie negailestingi?
Kiekvienas žodis skamba ne taip,
Bet tiesa turi daug pusių.
Kodėl mes tokie negailestingi,
Įkalinti kartėlio ginčuose?
Kada pagaliau būsime pasiruošę?

Mes galim šiuos žingsnius žengti,
Susitikti pusiaukelėj.
Viltis gali nuvyti tamsą
Ir gydymas prasidės.
Dabar viens kitam ranką duodam,
Kad šis skausmas praeitų,
Kad naujas laikas mus surastų
Ir meilės grožis laimėtų.

Mes galim šiuos žingsnius žengti,
Susitikti pusiaukelėj.
Viltis gali nuvyti tamsą
Ir gydymas prasidės.
Dabar viens kitam ranką duodam,
Kad šis skausmas praeitų,
Kad naujas laikas mus surastų
Ir meilės grožis laimėtų.